Nediferencijuota jungiamojo audinio liga (UCTD)

Nediferencijuota jungiamojo audinio liga (UCTD) ir mišri jungiamojo audinio liga (MCTD) yra būklės, kurios turi tam tikrų panašumų su kitomis sisteminėmis autoimuninėmis ar jungiamojo audinio ligomis, tačiau yra skirtumų, dėl kurių jos skiriasi. Kai nevykdomi įvardytų autoimuninių ligų kriterijai, ši sąlyga apibrėžiama kaip UCTD.

Yra 5 įvardytos autoimuninės jungiamojo audinio ligos. Jie klasifikuojami atsižvelgiant į simptomų derinį, fizinio tyrimo rezultatus ir antikūnų tyrimus.

Jie yra:

• Reumatoidinis artritas
• Sjogreno sindromas
• Sisteminė raudonoji vilkligė
• Sklerodermija
• Uždegiminė miopatija

Jei atitinkate daugiau nei vienos autoimuninės jungiamojo audinio ligos klasifikavimo kriterijus, tai apibūdinama kaip sutapimo sindromas. MCTD yra specifinis sutapimo sindromas, turintis sisteminės raudonosios vilkligės, sklerodermos ir uždegiminės miopatijos su antikūnais prieš RNP požymių.

Nediferencijuotos jungiamojo audinio ligos ypatumai

Jei sergate UCTD, gali pasireikšti tokie simptomai kaip sąnarių skausmas, laboratorinių tyrimų rezultatai, pavyzdžiui, teigiamas ANA, ar kitos sisteminės autoimuninės ligos ypatybės.

Būdingi UCTD simptomai yra artritas, artralgija, Raynaudo fenomenas, leukopenija (mažas baltųjų kraujo kūnelių skaičius), bėrimai, alopecija, burnos opos, akių sausumas, burnos džiūvimas, žemas karščiavimas ir jautrumas šviesai. Paprastai nėra neurologinio ar inkstų įsitraukimo, o kepenys, plaučiai ir smegenys paprastai nedalyvauja. Apie 80% žmonių, sergančių šia liga, antikūnų testai yra teigiami dėl anti-Ro arba anti-RNP autoantikūnų. A

Maždaug trečdalis tų, kuriems diagnozuota UCTD, patenka į remisiją, o maždaug trečdalis palaiko lengvą UCTD eigą. Manoma, kad 30% tų, kuriems iš pradžių diagnozuota UCTD, pereina iki galutinės apibrėžtos jungiamojo audinio ligos diagnozės.

UCTD diagnozavimas ir gydymas

Vykdant UCTD diagnostikos procesą, būtina išsami ligos istorija, fizinė apžiūra ir laboratoriniai tyrimai, kad būtų išvengta kitų reumatinių ligų galimybės. Gydymas paprastai yra nukreiptas į simptomų valdymą.

Paprastai UCTD gydymą sudaro tam tikri analgetikų ir nesteroidinių priešuždegiminių vaistų (NVNU) deriniai skausmui gydyti ir vietiniai kortikosteroidai, skirti valdyti poveikį odai ir gleiviniams audiniams. Kartais vartojamas Plaquenil (hidroksichlorochinas) ligą modifikuojantis antireumatinis vaistas (DMARD). Jei pagerėjimas nepakankamas, trumpam laikotarpiui galima pridėti mažą geriamojo prednizono dozę.

Metotreksatas gali būti pasirinkimas sunkiai gydomiems UCTD atvejams. Didelės kortikosteroidų, citotoksinių vaistų (pvz., Cytoxan) ar kitų DMARDS (pvz., Imuran) dozės paprastai nenaudojamos.

Esmė

UCTD prognozė yra stebėtinai gera. Yra maža gerai apibrėžtos jungiamojo audinio ligos progresavimo rizika, ypač tarp pacientų, kuriems UCTD nepakinta 5 ar daugiau metų.

Dauguma atvejų išlieka lengvi, o simptomai dažniausiai gydomi nereikalaujant sunkiųjų imunosupresantų.